„Viešojo kalbėjimo baimė yra tolygi mirties baimei“ – parašiau savo blogo straipsnyje. Nors sveikas protas ir bylojo, jog vargu ar tai visisiška tiesa, bet palyginimas man patiko dėl savo vaizdingumo. Be to šio teiginio naudojimas yra plačiai paplitęs viešojo kalbėjimo bendruomenėje. Ir jis puikiai padeda paaiškinant žmonėms, kad jie nėra vieniši savo baimėse, kai jaudinasi lipdami ant scenos. Bet kai mano pirmasis viešojo kalbėjimo mokytojas Igoris Vasiliauskas, kurį aš labai gerbiu, paklausė, cituoju: „prašau pateikti apklausos rezultatus, statistinę imtį, šaltinius, kur aiškiai parodyta, kad scenos baimė yra maksimaliai arti mirties baimės“, supratau, kad reikia šį klausimą patyrinėti plačiau. Ar iš tiesų kalbėti viešai yra taip baisu? Ir iš kur atsirado toks palyginimas su mirtimi? Pasitelkiau Google į pagalbą.
1973 metais JAV buvo apliktas tyrimas, kurio metu 2543 amerikiečių buvo apklausta apie jų baimes. Apie tai, ko jie bijo labiausiai. Ir daugiausia atsakymų buvo, kad jie bijo kalbėti prieš grupę žmonių. Pirmasis baimių šešetukas išsidėliojo taip:

1. Kalbėti prieš grupę žmonių – 41%
2. Aukščio – 32%
3. Vabzdžių ir vabalų – 22%
4. Finansinių sunkumų – 22%
5. Vandens – 22%
6. Mirties – 19%

Skaičiai byloja, jog didžiausia baimė yra kalbėti prieš grupę žmonių. Ar tai reiškia, kad aš savo bloge rašiau šventą tiesą? Ne visai taip, nors ir toli nenukrypau. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia viskas gerai, bet atsižvelgus į tyrimo atlikimo subtilybes išaiškėja kitoks paveikslas. Apklausos vykdytojai iš tiesų uždavė tiriamiesiems klausimus apie baimes. Jie pateikė 14 baimių sąrašą ir paprašė pasirinkti kelis variantus. Kaip ir matosi iš statistikos respondentai dažniausiai rinkosi „Kalbėti prieš grupę žmonių“. Tai buvo dažniausiai minima baimė. Bet kai jų paprašė įvardinti 3 dalykus, ko jie bijo labiausiai, tai pirmoje vietoje buvo: „Mirtis“. Iš to galime padaryti išvadą, kad kalbėjimas viešai yra dažniausiai įvardinama baimė, bet didžiausia baimė vis dėl to yra mirties baimė. Mitas sugriautas.

Ir kaip gi gali būti kitaip. Pasibelskime į savo sveiką protą. Įsivaizduokite tokią situaciją: viduryje nakties jūs einate tamsiu parko keliuku. Staiga prie jūsų prišoka įtartinos išvaizdos žmogysta, prideda peilį prie gerklės ir pasako: „turi pasirinkimą, arba aš tave čia vietoje papjaunu, arba kitą savaitę universitete studentams diplomų įteikimo proga pasakai sveikinimo kalbą. Ką renkiesi?“ Manau nereikia, nė sakyti, kad pasirinkimas yra labiau nei akivaizdus. Todėl, kad ir kiek dažnai būtų minima viešojo kalbėjimo baimė, su mirties baime tai yra nesulyginama. Tiesiog visiškai skirtingos kategorijos.
Bet kodėl baimė kalbėti viešai yra tokia paplitusi? Kas verčia mus jaudintis kalbant prieš grupę žmonių? Ir kaip tą jaudulį paversti varomąja jėga? Apie tai mano video puslapyje ir kituose blogo įraše.