Tądien minutės lėkė žaibišku greičiu. Rodos, dar turėjau pusvalandį iki renginio pradžios, bet nespėjau net kavos atsigerti ir į tualetą nueiti, kaip man pranešė, jog pradedame po penkių minučių. Išmušė šaltas prakaitas, išdžiūvo burna ir rankos pasidarė lipnios. Tarsi mantrą kartojau išmoktus pirmus kelis sakinius: „Labas vakaras gerbiami kolegos. Malonu jus matyti šiandien čia susirinkusius. Mano vardas…“

Pagrėbiau stiklinę nuo stalo ir padariau keletą gurkšnių. Palengvėjo. Giliai įkvėpiau, iškvėpiau, vėl gurkštelėjau vandens, pašokinėjau vietoje, tris kartus nusišypsojau-susiraukiau, padariau veido mankštą ir pusbalsiu pakartojau išmoktą pradžios tekstą: „labas vakaras gerbiami kolegos….“ Ką gi, laikas…

Tai buvo mano pirmas kartas scenoje. Tą vakarą man reikėjo pristatyti kuo užsiima mano įmonė grupei verslininkų. Aš, paprastas įmonės vadybininkas, buvau išmestas tarsi žuvis į krantą: be tinkamo paruošimo, be žinių, be viešojo kalbėjimo patirties. Ir žinoma, aš susimoviau…

Tokia situacija gali būti pažįstama ir jums, jei tenka kalbėti prieš auditoriją. Viešojo kalbėjimo baimė yra tolygi mirties baimei. Nes mūsų pasąmonė savaip interpretuoja vykstančią situaciją. Pasąmonė buvimą priešais auditoriją mato taip: tu esi išmestas iš bandos, paliktas vienas prieš būrį plėšrūnų ir dabar būsi suvalgytas. Racionalus protas atsijungia, įsijungia išgyvenimo instinktas. Ir organizmas gavęs nurodymus iš smegenų ruošia mus kovoti arba bėgti. Širdies ritmas padažnėja, kad aprūpintų raumenis krauju. Išsiskiria adrenalinas, išdžiūva burna, odos poros atsidaro ir prakaito liaukos dirba pilnu pajėgumu, kad sušildytų kūną, kuriam reikės bėgti arba kautis. Mintys karštligiškai ieško išeities, laksto, kaip pašėlusios ir yra be galo sudėtinga susikoncentruoti ties tuo ką nori pasakyti. O galvoje tvinksi tik viena mintis: kad tik nepamirščiau teksto, kad tik nepamirščiau ką reikia pasakyti. Kokia dar rankų padėtis, koks dar humoras, koks dar akių kontakto palaikymas su auditorija, kai čia gyvybės ar mirties klausimas.

Įvairaus stiprumo įtampą ir neigiamas emocijas patiria dauguma žmonių, kuriems reikia kalbėti prieš auditoriją. Mažesnė įtampa ir mažesnis stresas patiriamas tada, kai kalbama prieš pažįstamus žmones gerai žinoma tema. Kai žmogus jaučiasi užtikrintas dėl savo ekspertinių gebėjimų ir žinių. Tuomet kalbėtojas būna ramesnis, nes čia savi, čia saugu. Ir net jei susimausi, niekas nenuteis ir nenubaus. Daug didesnė įtampa patiriama, kai kalbama prieš visiškai naują, nepažįstamą auditoriją. Tuo atveju kyla mintys apie tai, kaip mane vertins, kaip sutiks publika, ar jiems patiks tai, ką aš pasakosiu, ar aš būsiu priimtas, kaip ekspertas. O jei kils klausimų, tai ar aš turėsiu pakankamai argumentų savo nuomonei pagrysti. Ir kitos mintys verčiančios abejoti savo jėgomis.

Na, o jeigu ekspertui viešai kalbėti tenka dažniau, tai jis gali užmigti ant laurų. Atsirasti toks didelis pasitikėjimas savimi, jog pradedama manyti, kad viskas yra žinoma ir ruoštis kalbai nebereikia. Tema jau pristatinėta daug kartų. Kartojasi tie patys klausimai, o visi atsakymai yra žinomi. Todėl prezentacija tampa rutina: atėjau, pakalbėjau ir išėjau. Ir čia slypi didžiausias pavojus. Nes žmonės labai gerai jaučia, kur yra rutina, kur yra aistra. Ir dažnai būna taip, kad anksčiau patikęs kalbėtojas po kurio laiko tampa vis mažiau ir mažiau įdomus. Nes kalba tą patį, tokiu pat stiliumi, tokiomis pat frazėmis. Naudoja tas pačias istorijas ir juokus. Ir žmonės praranda vieną geros kalbos privalumą: netikėtumo faktorių.

Tai įvyksta, nes dažnai kalbant panašia tema užmirštamos esminės gero pasiruošimo taisyklės. Kiekvieną kartą ruošiantis kalbai būtų gerai žinoti koks auditorijos amžius, lytis, kokios jų žinios apie pasakojamą temą. Reikėtų įsivertinti kokiu paros metu vyks pristatymas, kiek dalyvių ir kokioje patalpoje vyks renginys. Pasitikslinti ar dalyviai atėjo pasiklausyti kalbėtojo savo valia ar yra priversti čia būti vadovybės reikalavimu. Taip pat būtina žinoti kiek laiko truks pristatymas, koks pristatymo tikslas, ką auditorija turi padaryti po pristatymo ir tt. Nes tie argumentai, kurie tinka 50-mečių valdybos narių grupei bus mažai paveikūs „Y“ kartos startuolių kūrėjams. O istorijos skirtos jaunoms mamoms yra mažiau tinkamos vietinės krepšinio komandos fanų sueigai. Neįvertinus šių faktorių tikėtis teigiamų rezultatų iš pristatymo yra sudėtinga. Skirtingoms auditorijoms yra formuojamos skirtingos žinutės. Todėl norint pasiekti savo tikslą ir paveikti auditoriją vien tik pristatomos temos išmanymo nepakanka. Reikia gerai įvaldyti viešojo kalbėjimo technikas, tobulintis, ruoštis ir repetuoti.

Bet laikas skirtas pasiruošimui ir repeticijai atsiperka keleriopai. Įsivaizduokite tą jausmą, kai savo pristatymo ar kalbos pabaigoje sulaukiate degančių akių, šypsenų veide, audringų aplodismentų. Kai auditorija nenori išsiskirstyti, o mindžikuoja šalia norėdama su jumis pasikalbėti. Kai smalsiai užduoda klausimus ir jus laiko savo srities ekspertu. Arba, kai po pristatymo vadovas jums sako: gerai padirbėta. O kolegos tapšnoja per petį ir klausia, kaip jums pavyksta taip puikiai pasirodyti. Akimirksniu pakyla pasitikėjimas savimi, jūsų žodžiai tampa ženkliai paveikesni, jūsų klausoma įdėmiai ir su pritarimu, o karjeros galimybių horizontas prasiplečia. Tai yra jūsų pasiruošimo ir treniruočių rezultatas.

Todėl išlavinti viešojo kalbėjimo įgūdžiai yra pagrindiniai įtakos darymo instrumentai politikams, vadovams, pardavėjams, vadybininkams, lektoriams ir visiems žmonėms, kuriems tenka bendrauti su žmonių grupėmis. Ir žmogus įvaldęs šį įrankį ir mokantis juo naudotis pagal paskirtį turi daug platesnę veiksmų amplitudę nei tas, kuris šio įrankio nenaudoja. Dažnai klausiama ar gebėjimas kalbėti prieš auditoriją yra įgimtas ar jo galima išmokti. Atsakymas į šį klausimą yra paprastas: viešojo kalbėjimo galima išmokti. Taip pat, kaip galima išmokti groti muzikos instrumentu, užsienio kalbos ar važiuoti dviračiu. Kai kuriems tai padaryti lengviau, o kitiems reikia tiesiog įdėti daugiau pastangų. Bet jei lankysite kursus, praktikuositės ir stengsitės kuo daugiau kalbėti viešai, po kurio laiko pajausite, kad tai daryti yra vis lengviau ir lengviau.

Na, o grįžtant prie istorijos straipsnio pradžioje, tai susimauti kabant viešai neįmanoma. Įmanoma tik gauti pamoką, ją išmokti ir kitą kartą padaryti geriau. To jums ir linkiu: daryti tai ką reikia daryti, išmokti savo pamokas ir kasdien būti geresniu, nei vakar.